Bronchiolitas: simptomai, diagnozė, gydymas

Bronchiolitas yra labai dažna infekcija, pažeidžianti kvėpavimo sistemą

Bronchiolitas yra ūmi virusinė infekcija, pažeidžianti jaunesnių nei vienerių metų vaikų kvėpavimo sistemą, dažniau pasireiškianti pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius ir dažniau nuo lapkričio iki kovo mėn.

Labiausiai (apie 75 % atvejų) užsikrėtęs sukėlėjas yra respiracinis sincitinis virusas (VRS), tačiau priežastis gali būti ir kiti virusai (metapneumovirusas, koronavirusas, rinovirusas, adenovirusas, gripo ir paragripo virusai).

Infekcija yra antrinė dėl perdavimo, kuri pirmiausia atsiranda per tiesioginį sąlytį su užkrėstomis išskyromis.

Infekcijos fazė paprastai trunka nuo 6 iki 10 dienų.

Infekcija pažeidžia bronchus ir bronchioles, sukeldama uždegiminį procesą, padidindama gleivių susidarymą ir kvėpavimo takų obstrukciją, galinčią apsunkinti kvėpavimą.

Didesnio sunkumo riziką didinantys veiksniai yra neišnešiotumas, vaiko amžius (< 12 sav.), įgimta širdies liga, bronchopulmoninė displazija, cistinė fibrozė, įgimtos kvėpavimo takų anomalijos ir imunodeficitai.

VAIKŲ PRIEŽIŪROS PROFESIONALAI NETWOKE: Apsilankykite MEDICHILD STANDE AVARINĖJE EXPO

Kokie yra bronchiolito simptomai?

Paprastai tai prasideda karščiavimu ir rinitu (nosies uždegimu); tada gali atsirasti nuolatinis kosulys, kuris palaipsniui sunkėja, o kvėpavimas – daugiau ar mažiau ryškus – pasireiškiantis padažnėjusiu kvėpavimu ir tarpšonkauliniais įdubimais.

Paprastai jis išsprendžiamas spontaniškai ir be pasekmių.

Tačiau kai kuriais atvejais, ypač jaunesniems nei šešių mėnesių, gali prireikti hospitalizuoti.

Tokiems mažiems kūdikiams dažnai sumažėja prisotinimo lygis (deguonies kiekis kraujyje), o dėl maitinimo sunkumų ir padidėjusio vandens netekimo dėl kvėpavimo takų darbo gali pasireikšti dehidratacija.

Be to, pacientams, gimusiems neišnešiotiems arba jaunesniems nei 6 savaičių amžiaus, padidėja apnėjos (ilgos kvėpavimo pauzės) rizika, todėl reikia stebėti jų širdies ir kvėpavimo sistemos parametrus.

Liga paprastai yra gerybinė ir savaime praeina maždaug per 12 dienų.

Kaip diagnozuojamas bronchiolitas?

Bronchiolito diagnozė yra klinikinė, pagrįsta simptomų eiga ir vaikų apžiūra.

Tik ypatingais atvejais, gydytojo nuomone, būtina atlikti tam tikrus laboratorinius ir (arba) instrumentinius tyrimus.

Tai apima: kvėpavimo takų virusų paiešką nosiaryklės aspiratuose, deguonies kiekio nustatymas prisotinimo matuokliu (arterijų prisotinimas <92 % yra rimtumo ir būtinybės hospitalizuoti rodiklis), arterijų hemogazanalizė (tyrimas kraujo deguonies kiekiui įvertinti ir matuojant anglies dvideginį – dujų mainų efektyvumą).

Labai retai prireikia krūtinės ląstos rentgenogramos (dėl susilpnėjusios ventiliacijos kai kuriose plaučių vietose gali būti sustorėjimas ir beorės vietos).

Kaip išvengti bronchiolito?

Kelios paprastos higienos taisyklės gali sumažinti riziką susirgti bronchiolitu arba išvengti susijusių infekcijų, kurios gali pabloginti klinikinį vaizdą.

Visada stenkitės

  • Venkite jaunesnių vaikų kontakto su kitais vaikais ar suaugusiais, sergančiais kvėpavimo takų infekcijomis;
  • Visada nusiplaukite rankas prieš ir po vaiko priežiūros;
  • Skatinkite maitinimą krūtimi ir duokite pakankamai skysčių;
  • Dažnai plaukite nosį fiziologiniu arba hipertoniniu tirpalu;
  • Niekada nerūkykite namuose, net ir kitose patalpose, išskyrus tuos, kuriuose yra kūdikis.

Kaip gydomas bronchiolitas?

Kūdikis, neturintis kvėpavimo sutrikimų, kurio SaO2 yra > 94 % ore ir galintis maitintis, gali būti gydomas namuose, atidžiai prižiūrint gydančio pediatro.

Sergantieji bronchiolitu dažniausiai gydomi dažnais nosies plovimais su sekreto aspiracija ir aerozoline terapija 3% hipertoniniu tirpalu.

Pastaroji padeda vaikui mobilizuoti gausias katarinės gleivinės išskyras.

Bronchus plečiantys vaistai (vaistai, plečiantys bronchų raumenis ir taip gerinantys kvėpavimą) gali būti vartojami inhaliaciniu būdu 3-4 kartus per dieną, jei klinikinis pagerėjimas pastebimas po pirminio „bandomojo“ vartojimo vaikų chirurgijoje ar namuose.

Jei nėra veiksmingumo įrodymų, gydymą reikia nutraukti.

Kartais skiriamas geriamasis kortizonas, tačiau naujausioje mokslinėje literatūroje neįrodyta, kad vaikai, gydomi šiuo gydymu, pagerėtų.

Įprastas antibiotikų vartojimas nerekomenduojamas, išskyrus vaikus, kurių imunitetas susilpnėjęs arba jei įtariama gretutinė bakterinė infekcija.

Valgymus naudinga skirstyti didinant dažnumą ir mažinant kiekį.

Kai būtina hospitalizuoti, vaikui skiriama palaikomoji terapija

  • Tinkamas kraujo prisotinimas deguonimi duodant drėgną ir pašildytą deguonį (didelio srauto deguonis skiriamas tik sunkiais atvejais);
  • Tinkamas hidratavimas, jei maitinimas yra sunkus, leidžiant į veną gliukozino tirpalų.

Bronchiolitas: kada vaikas turi būti hospitalizuotas?

Visais prasto deguonies prisotinimo ar vaiko atsisakymo maitinti atvejais, pagal gydančio pediatro nurodymus, Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus pediatras turi įvertinti vaiko galimą hospitalizavimą.

Papildomais rizikos veiksniais laikomi: neišnešiojimas ar amžius iki dviejų mėnesių, gretutinės lėtinės patologijos (bronchodosplazija, įgimta širdies liga, imunodeficitas, neurologinės patologijos), sumažėjęs reaktyvumas, sunkumai prižiūrint tėvus namuose.

Skaityti taip pat:

Vaikų krūtinės skausmas: kaip jį įvertinti, kas jį sukelia

Bronchoskopija: Ambu nustatė naujus vienkartinio endoskopo standartus

šaltinis:

Vaikas Jėzus

tau taip pat gali patikti